Baltasis kiškis

IUCN įvertinimas

VU A2ac; C2a(i); D1

Biologija ir ekologija

Mažesnis ir lengvesnis už pilkąjį kiškį, žiemą išsiskiria baltos spalvos kailiu. Vasarinis kailis pilkšvas arba rusvas. Ausų galai juodi, priekiniame krašte matoma balta juosta. Ausys trumpos, palenktos į priekį vos siekia nosį. Užpakalinių kojų letenos plačios ir apaugusios plaukais. Veisimosi sezonas trunka nuo vasario mėn. iki rudens. Veda tris (retai keturias) vadas po du–keturis (iki aštuonių) jauniklių.
Gyvena didesniuose miškuose, kuriuose yra aukštapelkių, kirtaviečių ir aikščių. Vengia kultūrinio kraštovaizdžio, retai kada aptinkamas pamiškėse ir atvirose vietose. Minta beržų, kadagių, drebulių, gluosnių ir kitų medžių ūgliais ir šakelėmis, žieve, mėlynių ir bruknių stiebais, žole ir žiemkenčiais.

Populiacijos gausumas

Baltųjų kiškių žymiai sumažėjo po 1980-ųjų, nuo 5–7 iki 2–3 tūkst. individų. Baltieji kiškiai stebimi vis rečiau: iki 2007 m. buvo žinomos 449 radavietės, po 2007 m. – tik 96. Paskutiniuosius kelis dešimtmečius baltųjų kiškių apskaitos ir moksliniai tyrimai neatliekami, todėl tiksli populiacijos būklė nežinoma.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausia grėsmė – didėjantis baltaisiais kiškiais mintančių plėšrūnų (lapių, mangutų, kiaunių, o pastaraisiais metais vilkų ir lūšių) skaičius. Tinkamų buveinių plotai mažėja dėl pelkių ir miškų sausinimo, miško naudojimo ir trikdymo.
Būklei pagerinti reikia reguliuoti plėšrūnų skaičių ir išsaugoti šlapias pelkėtas miškų buveines.

Paplitimas

Rūšis paplitusi šiaurinėje Palearktikos dalyje nuo Airijos iki Hokaido salos. Europoje paplitusi Skandinavijoje ir Baltijos šalyse, Lenkijos šiaurrytinėje dalyje ir Baltarusijoje, taip pat Alpių kalnuose.
Lietuvoje ši rūšis iki 2000 m. buvo plačiai paplitusi, tačiau nedažna, gausesnė šiaurinėje, rytinėje ir vakarinėje šalies dalyse. Paskutinįjį dešimtmetį dažniau aptinkama tik Rytų Lietuvoje ir Žemaitijoje. Pietinėje ir pietvakarinėje šalies dalyse išnyko, likusioje šalies dalyje išliko izoliuotų radaviečių pelkėtuose miškuose.

Summary

Declining in both population and range since the 1980s, the size of the current population is unknown and the species is mostly restricted to eastern Lithuania and Žemaitija. The main threats are increased numbers of predators (foxes, raccoon dogs and martens, as well as wolves and lynxes in recent years) and the destruction of suitable habitats (wet forest and bogs).

Galerija

Informacijos šaltiniai

Balčiauskas ir kt., 1999.