Baltanugaris genys

IUCN įvertinimas

VU A3c

Biologija ir ekologija

Sėslus, šiek tiek didesnis už įprastą didįjį genį paukštis. Atpažįstamas pagal ryškiai baltą antuodegį, nugarą ir margus sparnus. Peri uoksuose, kuriuos patys išsikala puvinio pažeistuose medžiuose ar stuobriuose. Maitinasi po žieve ar žievės paviršiuje spygliuočių medžiuose gyvenančiomis vabzdžių lervomis ir voragyviais.
Didesnių miškų gyventojas. Baltnugaris genys dažniausiai aptinkamas įvairiaamžiuose, natūralios sukcesijos miško sklypuose. Lietuvoje šiai rūšiai būdingos dviejų tipų buveinės: seni lapuočių medynai su ąžuolais bei pelkėti juodalksnynai ir beržynai. Taip pat aptinkamas vidutinio amžiaus medynuose, su pavieniais senais ąžuolais ar jų grupelėmis. Palyginti dažnai apsigyvena netoli kirtaviečių, miško pakraščiuose, pakrančių miškuose. Retai aptinkamas atvirame kraštovaizdyje su nedidelėmis medžių grupėmis, miestų želdiniuose. Pasiskirstymas miško masyve priklauso nuo stovinčių sausuolių ir šviežių virtuolių kiekio. Dėl didesnio medžių pažaidų skaičiaus mėgsta būti greta plynų kirtaviečių. Baltnugarių genių nuolat aptinkama ir jie veisiasi medynuose, kuriuose tokio mitybai tinkančio substrato yra daugiau nei 10–20 m³/ha. Vienamžiuose kultūriniuose medynuose neaptinkamas ar labai retas.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje kasmet peri 700–1000 porų. Tirtuose pušynuose ir mišriuosiuose lapuočių medynuose apskaičiuotas vidutinis gausumas yra atitinkamai 0,11–1,22 poros/100 ha.
Lietuvoje didžiausios ir vertingiausios populiacijos įsikūrusios Taujėnų-Užulėnio, Buktos, Babtų-Varlėnų, Lančiūnavos ir Padauguvos miškuose.

Grėsmės ir apsauga

Grėsmę kelia senų mišriųjų lapuočių medynų kirtimai ir fragmentacija, įvairių irimo stadijų ir būklės negyvos medienos trūkumas.
Siekiant išsaugoti šią rūšį, būtina dideliuose miško masyvuose išsaugoti bent 20 proc. gyventi tinkamų brandžių ir perbrendusių medynų, kuriuose saugoma stambi, ypač stovinti, negyva mediena (bendras kiekis didesnis nei 10–20 m³/ha).

Paplitimas

Eurazijoje rūšis aptinkama nuo Karelijos, Baltijos šalių, Rytų Lenkijos ir Vakarų Ukrainos vakaruose iki Japonijos rytuose. Europoje izoliuotos populiacijos aptinkamos kalnuotuose Centrinės ir Pietų Europos regionuose, Pietų Skandinavijoje ir Kaukaze.
Lietuvoje aptinkama Vidurio ir Rytų Lietuvoje. Šiaurės vakarų ir pietryčių regionuose yra reta.

Summary

A sedentary species that occurs in central and eastern Lithuania in extensive forest areas dominated by mixed deciduous tree species, typically with oaks or birch and black alder. The population is 700–1000 pairs in Lithuania with a mean density of 0.11–1.2 pair/100 ha of pine forest and mixed deciduous forest. Key threats include forest cutting, fragmentation of habitat, lack of deadwood and the cutting of dying trees in zones affected by fire.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012, 2017; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.