(lot. Felipes leucopellaeus)
Baltakraštė artonija – žiauberiškoji kerpė su plonu pilku, kartais violetinio atspalvio, gniužulu, kuris retkarčiais gali priminti voratinklį. Įpjovus ar patrynus gniužulą, pažeidimo vietose matomas neryškus oranžinis atspalvis. Kerpė visada aptinkama su vaisiakūniais, kurie primena netaisyklingas plokščias dėmeles, rudas arba juodas, kartais su plona balsvų dulkelių apnaša, visada su balsvais krašteliais. Ją sunku supainioti su kitomis kerpėmis dėl išsiskiriančių netaisyklingų plokščių balsvai kraštuotų vaisiakūnių ir gniužulo pažeidimo vietose atsirandančio oranžinio atspalvio.
Baltakraštė artonija auga ant senų juodalksnių ir eglių kamienų senuose mažai žmogaus paveiktuose pelkiniuose miškuose.
Lietuvoje baltakraštės artonijos populiacija negausi, daugumoje radaviečių aptinkama po vieną ar kelis individus (substrato vienetus), išskyrus gausiausią subpopuliaciją Biržų girioje.
Pagrindinė grėsmė, iškylanti rūšiai, yra plynieji miškų kirtimai. Palankiausios sąlygos ir didžiausios galimybės šiai rūšiai išlikti yra tuose miškų sklypuose, kuriuose nėra vykdoma jokia ūkinė veikla.
Rūšis aptinkama Europos ir Šiaurės Amerikos borealinėje ir temperatinėje juostose. Dažnesnė jūrinio klimato vietovėse.
Lietuvoje gana dažna, žinomos 62 radavietės įvairiose šalies dalyse, išskyrus Pajūrio žemumų regioną ir rytinę Baltijos aukštumų regiono dalį, didžioji radaviečių dalis telkiasi Biržų r. ir ypač Biržų girioje.
This species is rather common in Lithuania, with 62 current localities known, most of which are concentrated in the Biržai district. With the exception of the largest sub-population in Biržai forest, one to several individuals (substrate units) have been found at most localities. The species grows on the trunks of old alders and spruces and is confined to humid and sheltered forests, especially to alder swamps. The main threat to the species is forest logging.
Motiejūnaitė, 2016.