Balinė pelėda

IUCN įvertinimas

EN° D

Biologija ir ekologija

Vidutinė dydžio pelėda, tupinti – 33–43 cm ilgio. Plunksnų danga šviesiai gelsvos, rusvos spalvos, tankiai dryžuota, su tamsiomis dėmėmis. Turi mažas plunksnų „auseles“. Migruojanti, nors retkarčiais gali žiemoti Lietuvoje. Mūsų šalyje aptinkama kovo–spalio mėn. Įsikuria atvirame kraštovaizdyje, apleistose ar ekstensyviai naudojamose pievose, aukštapelkėse, durpynuose. Ant žemės perinti rūšis. Lizdą iškloja žolėmis. Dėtys didelės, iki keturiolikos kiaušinių, tačiau vidutiniškai dėtyje yra penki–septyni balti kiaušiniai. Peri daugiausia patelė 21–37 dienas nuo pirmo padėto kiaušinio. Patinas maitina patelę perėjimo metu, trumpam gali pakeisti perint. Jaunikliai vadoje ritasi skirtingu laiku ir sulaukę maždaug dvylikos dienų jie išeina iš lizdo, nors visiškai apsiplunksnuoja būdami mėnesio amžiaus. Minta daugiausia smulkiais žinduoliais, ypač pelėnais, rečiau smulkiais atvirų vietų paukščiais. Balinė pelėda grobio ieško žemai skraidydama virš žemės paviršiaus. Nuo pelėnų gausos aplinkoje priklauso perinčių porų lokalus gausumas.

Populiacijos gausumas

Balinės pelėdos populiacijai Lietuvoje būdingas invazinis pobūdis, kai išskirtinai palankiais šiai rūšiai metais peri daug porų, o grobio nuosmukio metais – pavienės poros. Paskutiniuoju žinomu balinių pelėdų gausumo laikotarpiu 1999 m. jų populiacijos dydis Lietuvoje įvertintas 100–150 porų. Tuo tarpu 2000–2006 m. periodu nebuvo registruojama perėjimo atvejų. 2007–2017 m. tinkamose buveinėse veisimosi metu kasmet stebėta nuo trijų iki vienuolikos individų.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė grėsmė rūšiai yra optimalių buveinių stoka mažėjant ekstensyviai naudojamiems atviriems plotams, verčiant juos dirbamąja žeme, pelkėms užaugant mišku. Neretai balinių pelėdų dėtis ir vadas sunaikina natūralūs priešai (žinduoliai ir plėšrūs paukščiai).

Paplitimas

Rūšis paplitusi Eurazijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Eurazijoje arealas tęsiasi nuo Skandinavijos pusiasalio šiaurės vakaruose per Rusiją iki Laptevų jūros šiaurėje, iki Beringo sąsiaurio. Pietuose arealas siekia Kirgiziją, Azerbaidžaną. Vakarų ir Centrinėje Europoje paplitimas labai fragmentiškas. Lietuva yra rūšies ištisinio arealo vakariniame pakraštyje. Retai aptinkama įvairiose šalies dalyse, kiek dažniau Vakarų Lietuvoje.

Summary

This species rarely breeds in Lithuania, the occasional records being registered in different parts of the country. A species characterised by an invasive breeding pattern, the last year of abundance was 1999 when an estimated 100–150 pairs bred. During last decade, however, only solitary suspected breeding cases have been recorded.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012.