(lot. Xestobium rufovillosum)
Kūnas – 5–9 mm. dydžio, rusvai rudas. Viršutinė kūno pusė – priešnugarėlė ir antsparniai apaugę prigludusiais geltonais plaukeliais, sudarančiais dėmeles. Tai lapuočių ir mišriųjų miškų rūšis, taip pat galinti gyventi ir pavieniuose, senuose, džiūstančiuose medžiuose. Dažniausiai vabalai gyvena senuose, džiūstančiuose ar nudžiūvusiuose ąžuoluose, tačiau gali pasitaikyti ir kituose lapuočiuose: bukuose, skrobluose, juodalksniuose, liepose. Lervos minta sausa, negyva mediena, apkrėsta medieną ardančiais grybais – kietąja kempine (Phellinus igniarius) ar įvairiaspalve kempe (Trametes versicolor). Vabalai poruojasi gegužės–birželio mėn. Tuomet jų aptinkama ant medžių kamienų ir šakų. Patelės į žievės ar medienos plyšius deda apie 50 kiaušinių. Vystymosi trukmė – dveji metai. Pirmaisiais metais medienoje žiemoja lervos, antrųjų metų rugpjūčio–rugsėjo mėn. išsirita suaugę vabalai, kurie lieka žiemoti medienoje, specialiose kamerose. Ąžuolinis skaptukas yra sėsli rūšis ir tame pačiame medyje gali gyventikelis dešimtmečius.
Gausumas nėra įvertintas.Rūšis išplitusi daugiausia Vidurio Lietuvoje, gausiausios populiacijos yra Nemuno, Nėries ir jų intakų miškinguose šlaituose.
Džiūstančių ir nudžiūvusių, senų lapuočių, ypač ąžuolų, šalinimas, plynieji miškų kirtimai. Rūšies apsaugai būtina rūšies gyvenamose vietose palikti pavienius brandžius, džiūstančius ar nudžiūvusius ąžuolus.
Rūšis paplitusi Vidurio ir Pietų Europoje, Turkijoje, Turkmėnijoje. Vakarų ir Rytų Sibire, rytuose arealas siekia Ochotsko jūrą. Rūšis įvežta į Australiją ir Šiaurės Ameriką.Mūsų šalyje rūšis išplitusi daugiausia Vidurio Lietuvoje.
An insufficiently known species observed in old deciduous trees, especially oak. Larvae develop in dead dried wood, infested by the fungus Phellinus igniarius and Trametes versicolor. The main threat is clear-cutting of forest and removal of dead wood in the forests.
Ferenca, Ivinskis, Meržijevskis, 2002; Ehnstrom, Ivinskis, Ferenca, 2003; Ferenca, 2004.