Nuotraukos autorius: Reda Iršėnaitė Putlioji odapintė
(lot. Spongipellis spumeus)
- Karalystė: Grybai (lot. Fungi)
- Tipas: Papėdgrybūnai (lot. Basidiomycota)
- Klasė: Papėdgrybiai (lot. Basidiomycetes)
- Sąrašas: Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (1992) - 3(R), LR saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas (aktualus), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2007) - 3(R), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2021) - Grėsmingos būklės (EN)
Biologija ir ekologija
Vaisiakūnis plokščias, plačiu šonu ar susiaurėjusiu pagrindu prisitvirtinęs prie substrato, kepurėlės pavidalo, vidutinio didumo, iki 15 cm skersmens ir 2–6 cm storio. Paviršius švelniai apšepęs, jaunas – balkšvas ar kreminės spalvos, senesnis – tarytum veltinis, blyškios šiaudų, ochros ar pilkai rudos spalvos. Kepurėlės kraštai buki, poros apskritos, smulkios, jaunų vaisiakūnių baltos, vėliau ochros spalvos. Grybo minkštimas dvisluoksnis: viršutinė dalis puriai plaušinga, apatinė kietesnė, spinduliškai plaušinga, taip pat jis vandeningas, pasižymi maloniu silpnu anyžių kvapu. Džiūdamas grybas tamsėja, įgauna rudą atspalvį. Panašus pleišėtasis auksaporis (Aurantiporus fissilis) neturi dvisluoksnio minkštimo ir džiūdamas įgauna rožinį atspalvį.
Vaisiakūniai vienmečiai, išauga po vieną ar kelis vasaros pabaigoje, rudenį ant gyvų ir mirusių lapuočių medžių kamienų ar jų drevėse. Putlioji odapintė yra medienos ardytojas, saprotrofas ir silpnas parazitinis grybas, augantis ant senų stambių guobų, uosių, ir klevų lapuočių miškuose ir parkuose.
Populiacijos gausumas
Putliųjų odapinčių papuliacija fragmentiška, nes tinkamos buveinės susitelkusios ribotuose plotuose, neužima didelių masyvų. Tinkamoje buveinėje randami du–trys unikalūs genetiniai individai. Ant to paties substrato grybas gali išlikti gyvybingas kelerius metus, bet vaisiakūnius išaugina ne kasmet.
Grėsmės ir apsauga
Didžiausia grėsmė putliosios odapintės išlikimui yra pažeistų stambių medžių, ypač urbanizuotose vietovėse, pašalinimas. Grybas gana prieraišus medžiui šeimininkui (uosiams, guoboms), kurių plotai dėl ligų smarkiai sumažėjo ir tas mažėjimas tęsiasi. Apsaugos priemonė – palikti senus drevėtus plačialapius medžius ir išsaugoti šalia grybo radavietės potencialiai tinkamus įvairaus am²iaus med²ius.
Paplitimas
Rūšis paplitusi visoje Europoje, Skandinavijoje aptinkama iki ąžuolų paplitimo ribos.
Žinoma apie penkiolika radaviečių, pasiskirsčiusių visoje Lietuvoje. Pastaruoju metu grybas rastas Vilniaus, Kauno ir Švenčionėlių r.
Summary
Gricius, Matelis, 1996.
Galerija
Informacijos šaltiniai
This species is known to be found in 15 localities. It grows on old elm, ash and maple in broadleaved forests and parks on rich soil. The main threats are the cutting of old broadleaved trees and the elimination of unhealthy-looking old trees from parks. The population is expected to decrease due to decreasing amounts and quality of suitable substrate.