Nuotraukos autorius: Jan Vesterholt Pilkšvarudė bankera
(lot. Bankera fuligineoalba)
- Karalystė: Grybai (lot. Fungi)
- Tipas: Papėdgrybūnai (lot. Basidiomycota)
- Klasė: Papėdgrybiai (lot. Basidiomycetes)
- Sąrašas: LR saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas (aktualus), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2021) - Grėsmingos būklės (EN)
Biologija ir ekologija
Grybas gana stambus, minkštos mėsingos konsistencijos, su dygliais kepurėlės apačioje. Jo kepurėlė – 5–10, kartais 15 cm skersmens, jaunų grybų kepurėlė kiek plaušinga, balkšva, senesnių lygi, nuo šviesiai rudos spalvos iki rudos ar raudonai rudos, kraštas ilgai išlieka šviesus. Nevienodai augdama grybo kepurėlė apauga miško paklotės dalis, spyglius, žoles ar dirvožemio daleles. Kotas rudas, šviesesnis prie pat dyglių. Dygliai šviesiai rusvi, pilkšvi, jauni – rožinio atspalvio. Grybo, ypač sudžiūvusio, kvapas primena vaistinės ožragės arba kario prieskonio kvapą.
Sudaro mikorizę su pušimis, dažniausiai randama senuose atviruose šviesiuose pušynuose su gerai išsivysčiusia kerpių ir bruknių danga, neturtinguose maisto medžiagų smėlio dirvožemiuose.
Populiacijos gausumas
Pilkšvarudės bankeros populiacijos fragmentiškos, išsidėsčiusios pietrytiniame regione ir didžiosios jų dalies būklė nėra žinoma.
Daugiausia grybo radaviečių registruota prieš 30–50 metų. Šios rūšies grybų populiacija mažėja, nes senų pušynų nuolat mažėja, ypač nesaugomose teritorijose. Net tinkamose buveinėse pilkšvarudės bankeros auga negausiai – vienoje radavietėje dažniausiai auga apytikriai penki skirtingi genetiniai individai.
Grėsmės ir apsauga
Pilkšvarudė bankera jautri oro taršai azotinėmis medžiagomis. Jau kelis dešimtmečius daugelyje Europos šalių stebimas šio grybo nykimas dėl azotinės taršos. Didžiausia grėsmė pilkšvarudės bankeros išlikimui yra miškininkystė senuose pušynuose: plynieji miškų kirtimai, atsodinimai, negyvos medienos šalinimas. Grybiena dirvožemyje po sunaikinimo neatsistato. Apsaugos priemonės – senų pušynų ar bent jau atskirų senų medžių išsaugojimas ir tik savaiminis miško atžėlimas tinkamose grybui augti vietose.
Paplitimas
Rūšis paplitusi Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Daugelyje Europos šalių stebimas šios rūšies nykimas ir radaviečių mažėjimas.
Lietuvoje labai reta, daugiausia paplitusi pietrytinėje dalyje, kur vyrauja pušynai, taip pat rasta Kuršių nerijoje. Žinoma aštuoniolika radaviečių, iš kurių penkiolika iki 2007 m., daugiausia praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiais.
Summary
This species is very rare. Most localities are from south-eastern Lithuania where pine forests prevail. The fungus occurs in old-growth dry sandy pine forest where it forms mycorrhiza with pine (Pinus sylvestris). Tree felling and increased nutritional load are major threats.
Galerija
Informacijos šaltiniai
Mazelaitis, 1976.