Grakštusis puošniažygis

IUCN įvertinimas

CR B1ab(iii)+2ab(iii)

Biologija ir ekologija

Tai savitos išvaizdos ir išskirtinio puošnumo Lietuvos faunos žygis. Jo kūnas – 24–36 mm ilgio, juodas, viršus stipraus mėlyno atspalvio, kuris yra intensyvesnis priešnugarėlės ir antsparnių kraštuose. Išskirtinis šios rūšies kūno bruožas – antsparnių struktūrinis raštas. Jų paviršius grublėtas, su daugybe išilgine kryptimi išsidėsčiusių pailgų kauburėlių. Neskraidantis grobuoniškas miškų vabalas, gyvenantis vidutinio drėgnumo buveinėse, įvairios sudėties medynuose, tačiau dažniausiai aptinkamas šviesiose lapuočių ar mišriosiose sengirėse, mišku apaugusiuose pietinės ekspozicijos upių šlaituose, parkuose. Dieną juos galima rasti po atšokusia sausuolių žieve ar kitokiomis priedangomis. Paprastai medžioja tamsiuoju paros metu, nors gali būti aktyvūs ir dieną. Gali pasilypėti medžių kamienais iki keliolikos metrų. Mitybos racione didžiausią dalį sudaro sliekai, šliužai ir sraigės, tačiau gali maitintis įvairių vabzdžių lervomis ar net vaisiais. Lervų vystymasis trunka du–tris mėnesius, suaugėliai gali gyventi kelerius metus.

Populiacijos gausumas

Esamos vienintelės populiacijos gausumas nėra įvertintas, tikslinių ekspedicijų metu stebėta po kelis suaugusius individus.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė populiacijos mažėjimo grėsmė yra labai fragmentiškas tinkamų buveinių pasiskirstymas, plynieji miškų kirtimai, visiškas negyvos medienos šalinimas, labai sutankėjęs pomiškis. Buveinėms išsaugoti būtina riboti plynuosius, ypač senų (senesnių nei 80 metų) medžių, kirtimus vidutinio drėgnumo lapuočių ar mišriuosiuose miškuose, medžiais apaugusiuose pietinės ekspozicijos šlaituose ir palaikyti tinkamą krūmų tankumą pomiškyje.

Paplitimas

Rūšis paplitusi centrinėje Europos dalyje, tačiau nykstanti visame areale. Rytuose arealas apsiriboja vakarine Baltarusijos ir Ukrainos dalimi bei Moldova, pietuose siekia Prancūzijos pietinius regionus, Italijos Alpių regioną, šiaurinę Graikijos dalį. Lietuva yra šiaurinėje arealo dalyje, šiauriau Lietuvos aptikta tik pietinėje Švedijos dalyje, ties Degeberga. Lietuvoje žinoma viena izoliuota populiacija Stanislavos miške, dešiniajame Nemuno sl. šlaite ties Ringovės upeliu; anksčiau yra stebėta Kaukinės miške, tačiau duomenys nėra patikimai dokumentuoti.

Summary

Only one current locality of Carabus intricatus is known in Lithuania. It inhabits fresh forest afforested slopes of rivers and hills on south exposed sides. The main reasons for decline are a loss of suitable habitat due to forest management and clear-cuts and to the overgrowing of habitat by shrub layers.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Ferenca, Ivinskis, Meržijevskis, 2002; Ivinskis, Ferenca, Rimšaitė, 2004.