Niūriaspalvis auksavabalis – Europos mastu saugoma rūšis

Niūriaspalvis auksavabalis (lot. Osmoderma barnabita) – Europos bei pasauliniu mastu saugoma rūšis (ES buveinių direktyva, Berno konvencija), įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Jo giminaičiai yra jums jau žinomi mėšlavabaliai, grambuoliai.

Šie vabalai gyvena lapuočių, ypatingai ąžuolų, liepų saulės įšildytose medžių drevėse. Iš kiaušinėlių išsiritusios lervos minta trūnijančia mediena (paukščių liekanomis, savo išmatomis). Šiose drevėse šiltai leisdamos dienas lervos vasaroja ir žiemoja. Po 3-4 metų lervos jau būna paaugusios daugiau nei 10 kartų (nuo 6 iki 60-80 mm ilgio)! Rudenį, lerva (iš savo išmatų bei trūnėsių) suformuoja saugų kokoną, jame žiemoja, ir pavasarį įvykus metamorfozei – lerva virsta lėliuke ir išsirita jau suaugęs auksavabalis.

Vabalai yra aktyvūs dienos metu, tad jei šiltą vasaros dieną vaikščiodami ąžuolyne užuosite persikų ar slyvų kvapą – apsidairykite – patinai auksavabaliai išskiria į šį kvapą panašius kairomonus ir vilioja savo potencialius partnerius link atrastos drevės. Čia atskridusios patelės yra apvaisinamos ir padeda apie 80 kiaušinėlių. Gamtoje, suaugę auksavabaliai gyvena apie 1 mėnesį. Tad, vienoje medžio senolio drevėje galima rasti apie 30-50 auksavabalių (ir daugybę kitų rūšių) skirtingose gyvenimo stadijose – kiaušinėlio, lervos, lėliukės bei suaugėlio pavidale.

Medžių senolių drevės, kuriose gyvena ir veisiasi niūriaspalviai auksavabaliai yra ypatingai svarbios bioįvairovei – nuo jų priklauso ne tik daugybės grybų, bakterijų, kerpių rūšių įvairovė, bet ir paukščiai, tokie kaip naminės pelėdos ar žinduoliai, tokie kaip didžioji miegapelė, kurie įsikuria medžių drevėse. Ir žinoma, tokiomis buveinėmis naudojasi ir nariuotakojai – saugomi niūriaspalviai, marmuriniai auksavabaliai ir daugelis kitų.

Rūšys priklausomos nuo medžių senolių ir juose irstančios medienos yra vadinami saproksilais. Įvairių stadijų irstanti mediena gali būti naudojama kaip prieglobstis, maitinimosi ar veisimosi vietos. Arba, kaip ir niūriaspalviui auksavabaliui, visam gyvenimo ciklui. Dažnai kelios rūšys dalinasi savo buveinėmis – Osmoderma eremita dažnai įsikuria drevėse kuriose anksčiau gyveno paukščiai, yra jų lizdų liekanų ar net užsilikusių pelių maisto atsargų likučių.

Tačiau medžiai, kurie galėtų virsti tokiomis ypatingomis buveinėmis dažnai nebepasiekia reikiamo amžiaus. Drevės, kurios yra tinkamos gyventi auksavabaliams ir daugybei kitų organizmų, dažniausiai pradeda formuotis tik ąžuolui pasiekus 150-400 metų amžių. Šios drevės atsiranda dėl grybinių pažeidimų skylant ar lūžtant medžio daliai ir yra natūrali ąžuolo ir kitų medžių rūšių gyvenimo dalis.  Dėl įvairių (ne)sąmoningų žmogaus veiksmų – senų, drevėtų medžių kirtimų, netinkamos priežiūros, medžių senolių ir jų teikiamų buveinių nuolat mažėja. Būtent dėl to matomas ir niūriaspalvio auksavabalio populiacijų mažėjimas visame jų gyvenamame areale Europoje.

Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, kartu su partneriais vykdydami projektą LIFE OSMO Baltic siekia apsaugoti niūriaspalvio auksavabalio buveines ir jų ekologinį vientisumą.  Niūriaspalvis auksavabalis: skėtinė rūšis – saugodami pastaruosius ir jų buveines, apsaugome ir užtikriname ne tik šios retos rūšies, bet daugybės kitų saproksilinių ir su jomis susijusių rūšių išlikimą.

Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos informacija